Jie ir jos eksportuojami iš Afrikos medicininiams tyrimams, nors jautrumas cheminėms medžiagoms skiriasi nuo žmonių. Jos gali ėsti augalus, kurie žmogui mirtinai nuodingi. Jų iltiniai dantys kaip leopardų, bet gali gyventi miestuose. Joms įprasta vaikščioti ant žemės, o jie noriai medžioja antilopes. Jie dvigubai didesni už jas ir turi ,,kuokštą“ ilgesnių plaukų ant pakaušio. Jos lytiškai subręsta 4-6 metų amžiaus, o jie šiek tiek vėliau - 8-ių, nors retai išgyvena iki 30-ies. Klajoja grupėmis iki 300 individų, bet vieni kitus atpažįsta ir gerai prisimena savo ,,giminystės“ ryšius: mamą, seseris, brolius, tėvus, tetas...
VU Zoologijos muziejaus Babuinas (Papio cynocephalus (Linnaeus, 1766)) – yra suaugęs patinas, atkeliavęs iš Afrikos, Zimbabvės, nuo Qwayi upės krantų, su G. Vaitiekūno dovanota kolekcija. Tai viena dažniausių pavianų rūšių Afrikoje, kuri konkuruoja su vietiniais gyventojais dėl maisto, nes vagia jį nuo stalų kavinėse, įsiveržia ir ,,nusiaubia“ laukus ir sodus, medžioja gyvulius ir vištas arba ieško maisto likučių šiukšlių sąvartynuose. Šios šunbeždžionės ne atsitiktinai gali apsigyventi žmonių miestuose, nes tiesiog mąžta miombų miškų ir savanų su baobabais, kur joms būtų geriau ir nekonkuruotų dėl maisto su žmonėmis.
Atskirti šį pavianą (Papio genties beždžionę) nuo kitų pavianų galima pagal jo liesesnę kūno formą, sąlygiškai mažesnę galvą ir laibesnes galūnes. Kailis kūno viršuje yra gelsvai rudas, o krūtinės, pilvo bei galūnių vidinėje pusėje gelsvesnis ar net balsvas.
Parengė VU Zoologijos muziejaus savanorė Kamilė Ižganaitytė pagal:
1.Mittermeier R.A., Rylands A.B., Wilson D.E. eds. 2013. Handbook of the Mammals of the World, Vol. 3. Primates. Lynx Editions, Barcelona, p. 600, 661, 609, 613.
2. http://www.iucnredlist.org/details/92250442/0